Idėjos tarnas. Prof. Pranui Dovydaičiui - 130

Gruodžio 2 d. minėjome 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro, Ministro Pirmininko, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Religijų istorijos katedros vedėjo, Lietuvos katalikų akademijos akademiko, įvairių katalikiškų organizacijų įkūrėjo ir vadovo prof. Prano Dovydaičio (1886–1942) 130-ąsias gimimo metines. 1930 m. laikraštyje „Darbininkas“ prof. P.Dovydaitis rašė: „Tikrieji vadai <...> jaučia save esą tiktai tos ar kitos idėjos tarnai, ir ne daugiau.“ Šie jo žodžiai geriausiai atskleidžia prof. P.Dovydaičio gyvenimo esmę. Pagrindinės šios iškilios asmenybės vertybės buvo mokslas ir tikėjimas.
Pranas Dovydaitis gimė valstiečių šeimoje ir buvo vyriausias iš 15 vaikų. Nuo mažens pasižymėjo polinkiu mokslui: 1903 m. išlaikė egzaminus į V skyrių Pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos, ją baigęs 1904 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, tačiau 1905 m. iš 2-ojo kurso buvo pašalintas už dalyvavimą moksleivių streike. 1908 m. pavasarį savarankiškai pasiruošęs P.Dovydaitis eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1912 m. Netrukus įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, bet 1913 m. studijas nutraukė. Kaip dauguma to meto kaimiečių motinų, Dovydaitienė norėjo savo sūnų pamatyti kunigu, o ir pats P.Dovydaitis buvo nuoširdžiai ir giliai tikintis, tačiau nutarė vesti, nes, kaip pats sakė: „Būdamas pasaulietis, mažiau negu kunigas varžomas ir mokslu ginkluotas, galėsiu lengviau prieiti prie mokytesnių žmonių bei platesnės visuomenės ir juos paveikti“. 1911 m. jis vedė Marcelę Bucevičiūtę, su kuria susilaukė 7 vaikų, iš kurių užaugo 4 (3 vaikai mirė kūdikystėje).
1913 m. P.Dovydaitis buvo paskirtas laikraščio „Viltis“ vyr.redaktoriumi, 1915 m. jis tapo pirmuoju „Saulės“ (dabar – „Aušros“) gimnazijos Kaune direktoriumi, 1918 m. Vasario 16 d. – Nepriklausomybės akto signataru.1919 m. kovą atsistatydinus M. Sleževičiaus Vyriausybei, P.Dovydaitis ėmėsi atsakomybės vadovauti 3-iajam Ministrų kabinetui, teišsilaikiusiam vos 1 mėnesį. P.Dovydaitis rašė savo autobiografijoje, kad jo ministrų kabinetas „pačiu paskutiniu momentu ištraukė iš katilo kamštį ir sumažino spaudimą, taip jog sprogimo pavojaus buvo išvengta, ir po kiek laiko viskas pradėjo krypt į normalesnes vėžes“. P.Dovydaitis atsisakė politinės veiklos ir įsitraukė į akademinį gyvenimą — 1922 m. buvo vienas iš Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto steigėjų. Profesorius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – vadovavo Lietuvos darbo federacijai, buvo Katalikų studentų sąjungos, „Pavasarininkų“, Lietuvos katalikų mokytojų organizacijų pirmininku, Lietuvos Ateitininkų federacijos steigėjas ir vadovas. 1933 m. už pasisakymą viešame renginyje prieš tautininkų valdžią, kuri uždarė ateitininkų organizacijas, pusantro mėnesio buvo kalintas Bajorų, vėliau – Marijampolės kalėjimuose. 1936 m. už ateitininkų moksleivių gynimą atleistas iš universiteto ir sugrąžintas tik po 2 mėnesių.
Dar prieš Lietuvos universiteto įkūrimą P.Dovydaitis pradėjo leisti ir redaguoti „Lietuvos mokyklą“, gamtos mokslų žurnalą – „Kosmos“ (nuo 1920 m.) ir filosofijos – „Logos“ (nuo 1921 m.). Be to, 1924-1930 m. jis redagavo savo katedros žurnalą „Soter“, skirtą religijų istorijai bei mokslui. Visuose savo redaguojamuose žurnaluose pats Dovydaitis gausiai rašė ir vertė į lietuvių kalbą užsienio mokslo žurnaluose pasirodančius aktualesnius straipsnius. Žurnalas „Soter“ buvo tapęs tarptautiniu - jam straipsnius rašė užsienio mokslininkai, su kuriais prof. P.Dovydaitis aktyviai susirašinėjo. Prof. P.Dovydaitis – buvo apie 40 periodinių spaudinių sumanytojas ir leidėjas, „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktoriaus pavaduotojas. Profesorius taip pat pasižymėjo labdaringa veikla: nemažai savo asmeninių lėšų jis naudojo žurnalų leidybai, šelpė sunkiau gyvenančius studentus ateitininkus. 1940m. Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, Teologijos-filosofijos fakultetas buvo uždarytas, o P.Dovydaitis atleistas iš darbo. Profesorius išvyko gyventi į savo ūkį Čekiškės valsčiuje Paprienių kaime. 1941 m. birželio 14 d. čia jis buvo suimtas, kalintas Starobelsko, vėliau – Gary lageriuose (Sverdlovsko sr.) 1942 m. apkaltintas sukilimo organizavimu, nuteistas ir lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovsko (dab. Jekaterinburgas) vidaus kalėjime. Šeimos nariai suimti Kaune. Sūnūs Jonas kalėjo lageryje Archangelske, dukra Laima, sūnus Vytautas ir žmona buvo ištremti į Tomsko sritį, vėliau Vytautas taip pat pateko į lagerį.
Po mirties prof. P. Dovydaičio atminimas buvo įamžintas Lietuvos bažnyčiose, jo vardu pavadintos gatvės, gimnazija, vietose, kuriose jis gyveno, pastatyti atminimo ženklai, rašomos knygos.
Parodoje panaudotos fotografijos ir rankraščiai iš KTU muziejaus fondų, Lietuvos ypatingojo archyvo, A. Sako ir prof. Prano Dovydaičio brolio Pijaus dukros Ritos Dovydaitytės Dagienės šeimų archyvų. KTU muziejaus nuoširdžiai dėkoja už parodai paskolintas skaitmenines kopijas.

©KTU virtualus muziejus 2010