Prof. J. Kupčinskas – rektorius, pedagogas, mokslininkas

Prof. Juozas Kupčinskas – gydytojas terapeutas, Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius, rektorius (1947–1950), Vidaus ligų katedros vedėjas, Kauno medicinos instituto direktorius (1951–1954) gimė 1906 m. kovo 25 d. Vilkaviškio apskrityje, Parausių kaime valstiečio šeimoje. Mokėsi Marijampolės realinėje gimnazijoje. 1924 m. įstojo į Lietuvos Universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo Universiteto) Gamtos – matematikos fakulteto Biologijos skyrių. 1928 m. jis perėjo į Medicinos fakultetą, kurį baigė 1932 m. Studijuodamas biologiją ir mediciną universitete, J. Kupčinskas aktyviai dalyvavo studentų būreliuose ir draugijose: skaitė referatus, pranešimus, rašė straipsnius to meto laikraščiams ir žurnalams: „Jaunimui”, „Lietuvos ūkininkui”, „Medicinai” biologijos, medicinos, psichologijos klausimais. J.Kupčinskas tapo pirmuoju studentų suorganizuotos mokslo populiarinimo sekcijos pirmininku.
1933 m. J. Kupčinskas pradėjo dirbti VDU Vidaus ligų katedros asistentu. 1934–1935 m. jis buvo išsiųstas į Paryžių, kur gilino teorines ir praktines žinias bei intensyviai dirbo mokslinį darbą. Grįžęs išlaikė doktorantūros egzaminus ir 1937 m. apgynė disertaciją „Ūminio reumato etiologijos ir patogenezės klausimu“. 1938 m. J.Kupčinskas tapo vyresniuoju asistentu, o 1939 m. parašė habilitacijos darbą „Širdies funkcijos tyrimas” ir gavo privatdocento titulą. 1941 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Nacių okupacijos pradžioje J.Kupčinskas pašalintas iš universiteto. Karo metu jis dirbo vyriausiuoju gydytoju Vilniaus tuberkuliozinėje ligoninėje.
Karui pasibaigus J.Kupčinskas grįžo į Kauno valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą, kur buvo išrinktas Vidaus ligų katedros vedėju. 1944 m. jam patikėtos prorektoriaus pareigos. Tuo laiku jis slapta palaikė ryšius su Tauro apygardos partizanais: 1946 m. buvo asmeniškai susitikęs su Tauro apygardos vadu Antanu Baltūsiu-Žveju ir Žalgirio rinktinės vadu Vincu Štrimu-Šturmu, parūpindavo jiems medikamentų. Prof. J. Kupčinsko sesuo Teofilė Kupčinskaitė-Besasparienė buvo Tauro apygardos štabo ryšininkė ir štabo pavedimu palaikė ryšius su Kaunu, Marijampole, Kybartais, kartu su partizanu Gediminu Vabalu ji leido pogrindinį partizanų laikraštį „Laisvės žvalgas“.
1947 m. prof. J.Kupčinskas tapo rektoriumi ir įstojo į komunistų partiją. Kaip savo prisiminimuose rašė buvęs jo mokinys doc. E.Gutmanas, tais laikais buvo aišku: universiteto, kitos aukštosios mokyklos rektoriaus kėdėje turi sėdėti „partinis“ žmogus, ir prof. J.Kupčinskas pasirinkęs teisingą kelią. O tas kelias – teikti žmonėms kuo daugiau naudos, nors ir nepalankios aplinkybės. Jis ėjo šias pareigas iki pat universiteto reorganizacijos. Profesorius nepritarė universiteto reorganizavimui, net rašė memorandumą LSSR Ministrų tarybai ir Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, tačiau nieko negalėjo padaryti. 1950 m. rudenį SSRS Aukštojo mokslo ministras pasirašė įsakymą, kuriuo Kauno valstybinis Vytauto Didžiojo universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą, o jo Medicinos fakultetas – į Kauno medicinos institutą. 1951 m. prof. J.Kupčinskas tapo pirmuoju Kauno Medicinos instituto direktoriumi, o nuo 1954 m. iki pat savo mirties 1971 m. – vadovavo Fakultetinės terapijos katedrai.
Būdamas KMI vadovu, profesorius stengėsi išlaikyti ikikarinę lietuviškąją profesūrą, į darbą priimdavo buvusius tremtinius. Kai instituto partiniai lyderiai nutarė susidoroti su prof. Tadu Ivanausku už jo „reakcingas“ pažiūras, prof. J.Kupčinskas viešame mokslinės tarybos posėdyje jį užstojo. Visa tai neliko nepastebėta sovietinių saugumiečių, instituto karinės katedros darbuotojų. 1952m. žiemą aukštosios mokyklos vadovas prof. J.Kupčinskas kaip paprastas gydytojas išsiunčiamas į karinius manevrus prie Leningrado. Manevrai vyko kelis mėnesius, žiemos metu gyventi teko lauko palapinėse. Tai pakirto profesoriaus sveikatą. Jis sunkai susirgo, gydėsi ir netrukus neteko rektoriaus posto. Nešvariomis intrigomis prof. J.Kupčinskui sutrukdoma tapti SSRS Mokslų akademijos akademiku, negavo jis ir Lietuvos Mokslų akademijos akademiko vardo. Pagaliau buvo kirstas paskutinis, mirtinas smūgis – jo vadovaujamai Fakultetinės terapijos katedrai „neužteko“ vietos Klinikose, ji buvo perkelta į eilinę ligoninę Vilijampolėje. Šio smūgio profesorius jau nebepakėlė ir 1971 m. sausio 26 d. mirė nesulaukęs nė 65 metų.Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Prof. J. Kupčinskas nemažai prisidėjo prie Lietuvos medicinos mokslo plėtotės– parašė 17 monografijų ir vadovėlių ir daugiau kaip 300 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Svarbiausi jo veikalai: „Ūminio reumato etiologijos ir patogenezės klausimu“ (1937), „Plaučių tuberkuliozė” (1948), „Širdies ir kraujagyslių ligos” (1960), „Autoalerginių ligų ir medikamentinės alergijos klinika ir imunologija” (1963, rusų k.), „Tuberkuliozė” (su J. Kuzma, 1964), “Vidaus ligos” (1966 – 67, II leid. 1973), „Pašalinis vaistų veikimas” (1972, rusų k.).
Prof. J. Kupčinskas sukūrė reumatologų mokyklą, pagarsėjusią ir už Lietuvos ribų, buvo aktyvus mokslo populiarintojas. Jis parengė šešis mokslų daktarus ir trisdešimt du mokslų kandidatus. Prof. J. Kupčinskas buvo Respublikinės reumatologų ir Kauno miesto terapeutų mokslinių draugijų pirmininkas, respublikinių, sąjunginių žurnalų redkolegijų, reumatologijos – kibernetikos tarptautinio medicininio centro komisijos narys. Buvę studentai ir kolegos profesorių apibūdindavo kaip puikų gydytoją, mokytoją, didelės erudicijos mokslininką. Prof. J. Kupčinskui buvo svarbios medicinos etikos ir moralės problemos. Viename savo straipsnių jis rašė: „Geram gydytojui yra būtini trys privalumai: gilus medicinos mokslo pažinimas, meistriškas mokėjimas mokslo žinias pritaikyti medicinos praktikoje ir moralė. Pastaroji yra būtina, kad gydymo menas būtų naudojamas tik geriems tikslams“. Vienu iš sunkiausių nusikaltimų gydytojų etikai jis laikė reikalavimą iš ligonio mokėti už gydymą ar guldymą į ligoninę, smerkė gydytojus, perpardavinėjančius vaistus. „Nėra didesnio nusikaltimo už žmogaus nelaimės panaudojimą spekuliacijai ir pralobimui“, rašė jis.

©KTU virtualus muziejus 2010