Prof. Romualdas Baltrušis: „Ten gerai, kur Tėvynė“

„Į žemę esame siunčiami kaip klausimai, o ne kaip atsakymai“ knygoje „Atsiminimų pynė“ rašė Romualdas Baltrušis – profesorius, habilituotas daktaras, nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas, Valstybinės premijos laureatas, Organinės chemijos katedros vedėjas. Gegužės 1 d. prof. R. Baltrušis švenčia garbingą 90-ties metų jubiliejų. Šia proga KTU muziejus surengė virtualią parodą, kurioje panaudotos fotografijos iš profesoriaus archyvo.
Prof. R. Baltrušis gimė 1926 m. gegužės 1 d. Ukmergėje Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo, mokytojo Stasio Baltrušio ir Marijos Škadauskaitės šeimoje. 1945 m. jis baigė Ukmergės A. Smetonos gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto (KVVDU) chemijos fakultetą, kurį baigė 1950 m. su pagyrimu. Mokslinę veiklą pradėjo Maskvos D.Mendelejevo cheminės technologijos instituto aspirantūroje pas akademiką V.Radionovą. Nuo 1952 m. mokslinius darbus tęsė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto Organinės chemijos katedroje (vadovavo akademikas A.Purėnas). R.Baltrušis tyrinėjo β-aminorūgščių ir jų darinių sintezę. 1954 m. apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją „N-aril-β-aminorūgščių sintezė ir kitimai“, o 1970 m. – chemijos mokslų daktaro (1993 m. nostrifikavo habilituoto daktaro) disertaciją, kuri buvo skirta N-aril-, N-piridil, N-chinolil-β-alaninų sintezei ir jų kitimams į pirimidino darinius. 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1980 m. R.Baltrušis išrinktas Organinės chemijos katedros vedėju. Šiai katedrai jis vadovavo iki 1990 m., o vėliau, iki išeinant į pensiją (1994 m.), dirbo katedros profesoriumi.
Per ilgus pedagoginio darbo metus studentams skaitė organinės chemijos, bioorganinės chemijos, polimerų fizikos ir chemijos, polimerų chemijos, medienos ir celiuliozės chemijos paskaitų kursus. 1985 m. profesorius laimėjo geriausio KPI lektoriaus konkursą. Vienas ir su bendraautoriais parengė ir išleido mokymo metodinių priemonių, 3 vadovėlius, monografiją, kartu su F.Staniuliu išvertė V.Radionovo „Organinės chemijos praktikos darbus“. 1975 m. už vadovėlius „Stambiamolekulinių junginių chemija“ ir „Organinė chemija“ I ir II dalis R.Baltrušiui (kartu su kitais) paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1986 m. R. Baltušiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.
Sovietų okupacijos metais organinės chemijos paskaitose prof. R.Baltrušis rasdavo progos atkreipti studentų dėmesį į Tėvynę ir tautą naikinančius okupacinius veiksnius: studentams pasakodavo apie lietuvių chemikų, baigusių Vytauto Didžiojo universitetą nepriklausomoje Lietuvoje, darbus, paminėdavo jų vardais pavadintas JAV laboratorijas, tuo siekdamas parodyti, kiek lietuviai galėtų pasiekti būdami laisvi.
Prof. R.Baltrušis plėtojo kelių krypčių mokslinius tyrimus. 1980 m. jis įkūrė Augimo stimuliatorių laboratoriją, kurioje su suburta ir vadovaujama mokslininkų grupe susintetino apie 1000 naujų organinių junginių. Kai kurie iš jų pasižymėjo biologiniu aktyvumu ir pavadinti „stilitais“, nes skatino žemės ūkio kultūrų augimą, didino derlingumą. Kita R.Baltrušio tyrimų kryptis – hidrintų pirimidino darinių sintezė ir jų pritaikymas kai kurių polimerų termooksidacinės destrukcijos stabilizavimui. Šio mokslininko ir pedagogo veikla buvo itin sėkminga – 130 mokslinių straipsnių, 49 autoriniai pažymėjimai, beveik 40 mokslo populiarinimo straipsnių, parengti 9 mokslų daktarai ir 2 habilituoti mokslų daktarai. Jis palaikė glaudžius mokslinius ryšius su užsienio firmomis „Shell Research Ltd.“ (Didžioji Britanija), „Kemira“ (Suomija), „Phone-Poulenc Agrochimie“ (Prancūzija), „Du Pont Agricultural products Dev.“ (JAV).
1989 m. prof. R. Baltrušis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamosios tarybos ir Atkuriamojo Senato narys. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę profesorius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, parašė ir išleido monografiją apie prof. Antaną Purėną, memuarus „Atsiminimų pynė“ ir dienoraščio fragmentus „Nuvilnijusios dienos“.
„Per visą gyvenimą nekeičiau savo pažiūrų. Jos išliko tokios, kokios susiklostė dėl Tėvų ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos mokytojų įtakoje – grįstos krikščioniška katalikiška morale“, - rašė profesorius atsiminimų knygoje.

©KTU virtualus muziejus 2010