Prof. Vaclova Zelionkaitė – pirmoji habilituota daktarė Lietuvoje

2016 m. gegužės 11 d. profesorė, habilituota daktarė, Valstybinės premijos laureatė, nusipelniusi mokslo veikėja, Neorganinės chemijos katedros vedėja Vaclova Zelionkaitė švenčia 90-ties metų jubiliejų.
V. Zelionkaitė gimė Girstupio km. Pažaislio valsč. valstiečių šeimoje. Baigusi Kauno 5-ąją gimnaziją, 1945 m. ji įstojo į Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 1951 m. – Kauno politechnikos instituto) Cheminės technologijos fakultetą, kurį baigusi 1950 m. buvo pakviesta dirbti asistente Fizikinės chemijos katedroje. Dar būdama studente, vadovaujama akademiko Jono Janickio, pradėjo dirbti mokslinį darbą. Atsiminimuose apie prof. J. Janickį V. Zelionkaitė rašė:
„Aš pasirinkau patikrinti italų mokslininkų Marino ir Skvintani duomenis apie keturvalenčio mangano selenito susidarymą. <...> Išsiaiškinome, kad šie rožiniai ar violetiniai kristalai tikrai yra keturvalenčio mangano junginys, gaunamas lydant seleno dioksidą su mangano dioksidu, ištyrėme šio junginio chemines savybes. Kartą gal persistengėme su temperatūra, ar gal vamzdelį blogai užlydžiau, bet išgirdome garsų „bum“ ir visas mišinys atsidūrė ant sienos, o vamzdinė krosnis suskilo. Gal tai mus paskatino surasti šio junginio paprastesnį gamybos būdą, iš tirpalų <...>“.
1955 m. V. Zelionkaitė apgynė disertaciją ir jai buvo suteiktas chemijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnis, o 1958 m. – mokslinis docento vardas. 1964 m. ji apgynė chemijos mokslų daktaro (1993 m. nostrifikuotą į habilituoto daktaro) disertaciją „Tyrimai seleno deguoninių rūgščių srityje“. Ji buvo pirmoji moteris Lietuvoje, gavusi mokslinį daktaro laipsnį. 1968 m. jai suteiktas profesoriaus vardas. Tais pačiais metais V. Zelionkaitė su grupe bendradarbių už mokslinį darbą gavo respublikinę premiją, 1974 m. jai suteiktas Respublikos nusipelniusios mokslo veikėjo vardą.
Fizikinės chemijos katedroje prof. V. Zelionkaitė dirbo iki 1969 m. Šioje katedroje ji skaitė fizikinės ir koloidų chemijos kursus maisto produktų technologijos specialybės studentams, sieros rūgšties ir surišto azoto technologijas neorganinių medžiagų ir cheminių trąšų specialybės studentams, vedė šių disciplinų laboratorinius darbus, vadovavo diplominiams projektams ir gamybinėms praktikoms. Prof. V. Zelionkaitė vadovavo 15 aspirantų ir bendradarbių moksliniams darbams. Gauti moksliniai rezultatai buvo apibendrinami disertacijose arba pritaikomi gamyboje. Ji taip pat kasmet vadovavo ir studentų moksliniams ar mokymo tiriamiesiems darbams. Apie darbą šioje katedroje V. Zelionkaitė prisiminimuose rašė:
„Buvo labai draugiškas kolektyvas. Man jis dvelkė Drezdeno politechnikos institutu, kuriame studijavo prof. J. Janickis ir apie kurį jis daug pasakojo. Niekas nesilaikė tikslių darbo grafikų, bet užsidirbdavo iki sutemų. Tarp skaitomų paskaitų ir individualiai prižiūrimų laboratorinių darbų likdavo laiko sužaisti ir šachmatų partiją <...>“.
1969–1985 m. prof. V. Zelionkaitė buvo Neorganinės chemijos katedros vedėja, vėliau buvo šios katedros profesorė. Neorganinės chemijos katedroje ji skaitė bendrosios ir neorganinės chemijos kursą, vedė šių disciplinų ir analizinės chemijos laboratorinius ir mokymo tiriamuosius darbus. Pagrindinė prof. V. Zelionkaitės mokslinio darbo tema – sieros, seleno, telūrio ir arseno junginių chemija. Atrastos reakcijos, kurioms vykstant susidaro šiuos elementus turinčios deguoninės rūgštys, ištirtos jų savybės ir kitimai. Šie junginiai buvo išskirti natrio ir kalio bei chromo ir kobalto kompleksinių katijonų druskų pavidalu. Gauta apie 50 naujų neorganinių junginių. Kai kurie jų yra biologiškai aktyvūs. Politionatai ir selenopolitionatai sorbuojami poliamidais ir kitomis plastmasėmis. Tai leido panaudoti šiuos junginius sudarant ant kai kurių plastmasių laidžias ir pusiaulaidžias plėveles. V. Zelionkaitė vadovavo ūkiskaitinėms sutartims su šalies ir užsienio (Lenkija) gamyklomis ir mokslo tyrimo institutais. Ji parengė ir išleido mokymo metodines priemones: „Sieros rūgšties gamyba" (1968), su bendraautoriais – „Fizikocheminės analizės laboratoriniai darbai“, „Neorganinės chemijos paskaitų konspektai (I dalį – 1972 m., II dalį – 1975 m.), „Bendrosios ir neorganinės chemijos laboratoriniai darbai“ (1972–1997 m. – 6 leidimai), vadovėlis „Bendroji ir neorganinė chemija“ (1995 m.). Kartu su bendraautoriais išspausdino per 150 mokslinių straipsnių ir gavo 7 autorinių teisių liudijimus. 1992 m. profesorė išėjo į pensiją, tačiau tęsė mokslinę veiklą būdama doktorantų komitetų nare, konsultuodama buvusius mokinius, recenzuodama kolegų mokslinius straipsnius.
Garbingo jubiliejaus proga KTU muziejus kviečia prisiminti profesorės gyvenimo, pedagoginės ir mokslinės veiklos momentus.

©KTU virtualus muziejus 2010